Taigi, tądien buvo žiauriai karšta ir tvanku, tiesiog buvo aišku, kad kažkada turi prakiurt dangus. Debesys kaupėsi ir tuomet, kai galima buvo pradėti važiuoti – pradėjo pilt lietus.
Nieko baisaus – laiko yra. Sulindom į mašinas ir laukėm liūties pabaigos. Užsisedėjom ilgam, lietus stiprėjo ir nežadėjo liautis. Langai rasojo. Kaip tik tuo metu susimasčiau, apie tai, jog pirmą kartą vykstantis ‘Baltic Pride’ festivalis matyt irgi sulaukė lietaus, o tuo apsidžiagę mažumos pradėjo trypti ir šokti, kaip per koki sena holivudinį filmą. Aiškiai įsivaizdavau šlapių marškinėlių ir styrančių spenelių orgiją sustiprintų policijos pajėgų akivaizdoje… Gal užteks, užsisvajojau…

Taigi liūtis aprimo, tačiau vis dar linojo. Dvarkiemio aikštelės treniruotės organizatorius Afi (Kąstytis Alekna) (ačiū jam už driftingo puoselėjimą ir aktyvumą Vilniaus apylinkėse) davė suprast, kad nelaukiam daugiau – lekiam… į trasą. Čia aš supratau, kad yra jėga neorganizuot ir niekuo nesirūpint, o tiesiog sėst ir važiuot – prabanga.

Prasukęs kelis ratus su drifto karaliumi Kęstučiu Petroniu a.k.a. Nismo a.k.a. Keša sėdinčiu keleivio vietoje ir gavęs patarimu nesielgt su mašina ir gazu kaip su ‘boba’ leidau pačiam meistrui parodyk klasę, kol aš apmastysiu jo žodžius. Jaunuolis dėjo pora gerų ratuku, lyg sakydamas ‘učys student’… Jooo…

Stengiausi išnaudoti treniruotę maksimaliai ir tos kelios valandos praėjo akimirksniu. Važiavau, stovėjau eilėj, vėl važiavau ir vėl stovėjau eilėje. Vis pasitikrindavau tepalo temperatūrą ir slėgį – nepriekaištingas. Danga buvo labai šlapia, todel galėjau važiuoji su mažiausiu boosto setup’u (man ir to pakako pilnai), o ir greičių dežė visai nekentėjo, padangos nedylo – su vienu komplektu pravažiavau visa diena. Šlapias asfaltas – jega!

Žodž, buvo super prasimankštinimas. Pradžioje buvo gan sunku susitarti su Silvija, bet kuo toliau, tuo geriau sekėsi ir nepaisant išlėkimų ant šlapios žolės/purvo ir užrasojusių stiklų, stengiaus atgauti prarastą forma. Užstabarėjimo būta kieto! Bet manau dar kokios trys, keturios rimtos treniruotės ir galima būtų galvoti apie driftą ir trajektorijų šlifavimą.

Stengiausi prisiminti viską, ko drifterius mokė Sleepy’is ir ko reikalaujame patys iš Driftingo Čempionato dalyvių. Sąrašas ilgas… bet pagrindiniu dienos uždaviniu sau buvau išsikėlęs akseleratoriaus stabilų spaudimą ir išlaikymą. Aplinkiniai vis klausdavo ‘Groo, ko nesisuka ta vo Silvija?’, o aš stengdavausi kaip tik daug nesukt, o išlaikyt pastoviai nuspaustą pedalą. Manau ateityje tikrai galėsiu spaus, bet dabar dar anksti. Nesijaučiu užtikrintai.

Ir dar, labai gaila, kad neveikė mano Z32/R33 rankinio stabdžio konversija. Kažkodel nepavyko suderinti ir priversti veikti, nors iškart po sumontavimo rankinis veikė nepriekaištingai.