Kaip pastatė 1965, toks jis ir liko – 3 konfigūracijos: Ilgasis žiedas (5495 m), Greičio žiedas (auto trasa) (3662 m) ir „Skill‘sų žiedas“ (moto trasa) (3580 m).
Kaip geras draugas Kristijanas, 5 metus vadovavęs kompleksui, sake: „Išlaikyti ir stengtis vystyti toki gargarą – beviltiška. O kai prasideda politika, tai visai riesta pasidaro“.
Mat saugiu 400 metrų nuo trasos atstumu, įsikūręs miegamasis daugiaaukščių rajonas, kuriame buvo išdalinti butai „Didžiojo Tėvynes Karo“ veteranams. Gyvenimu demokratiškoje valstybėje nepatenkinti veteranai ir dar piktesnės jų našlės nesivargina rašyti pareiškimus nevalstybine kalba dėl keliamo triukšmo ir kepamų dešrelių kvapo lenktynių savaitgaliais.

Nereikėtų pamiršti ir to, jog trasa yra beveik miesto centre ir yra rekreacinio parko dalis. Čia eilinę dieną ir savaitgaliais, kai nevyksta lenktynės, žmonės važinėja dviračiais, jaunos mamos šlifuoja trajektorijas su vežimėliais, o jaunimas „kirkinasi“ krūmuose. Visai nenuostabu, kad tokią teritoriją mielai privatizuotų koks stambaus masto verslininkas ir netrukus suręstų daugiaaukščių pastatų rajonėlį.
Tokios kalbos jau seniai sklando ore, tačiau pastaruoju metu jos kiek atšalo dėl miglotų galimybių privatizuoti Bikerniekų draustinio miško dalį.

Tad legendinei Bikerniekų trasos ateičiai kabant ant plauko, „fastlaperiai“ susiruošė čia pasigalynėti ir pasimatuoti kas ką, kol dar nevėlu.

Technika
Dar tik grįžus iš pirmojo „Fast Lap Uno“ Kačerginėje, apžiūrėjus „pakampes“, paaiškėjo, kad technika neamžina – trūko išmetimo kolektorius, atsinaujino elektros problemos (netikėtai dingdavo masė). Tad prie planuotų modifikacijų prisidėjo ir rimtų problemų šalinimas. Kitaip tariant, modifikacijų nebus, kovosim už išgyvenimą.

Dėl nesibaigiančių komandiruočių ir ambicingų planų užkariauti visatą, visai nebuvo laiko pasiruošti etapui Bikerniekuose. Tad ištaikęs kelias laisvas dienas puoliau vykdyti planą: 1) nuimti trūkusį kolektorių, jį nuvežti geram draugui Jarikui, kad suvirintų, sumontuoti jį atgal į vietą; 2) atrasti elektros problemą; 3) sukišti „Federal RS-R“ 255/40 R17 dydžio padangomis apautus diskus po galiniais sparnais; 4) padengti kėbulą termo-izoliacija ties pedalais, nes stipriai kaista dešinė koja ir lydosi batų kulno guma, nuo šalia einančios išmetimo sistemos.

Pasiruošimas
Su komandos draugu Gvidu sugaišome visą dieną, kol išlupome kolektoriaus-turbinos mazgą. Nesismulkinom, išėmem kaip patogiau, nes prieiti prie turbinos ir išmetimo tvirtinimo varžtų yra neimanoma. Ir gerai padarėm, nes viską išėmus, paaiškejo, kad trūkęs ne tik kolektorius, bet ir trys iš penkių turbinos-išmetimo sistemos varžtų. Įtariu, tai atsitiko kai krovėme mašiną ant priekabos ir išmetimas braukėsi dugnu.

Kadangi savaitgaliais eilinės parduotuvės, kur galima būtų įsigyti tvirtinimo detalių, nedirba – dirbam mes! Kibom į kitus darbus sąraše. Porą valandų paprakaitavę, išvalcavome galines arkas ir vidinę sparnų dalį, kad tilptų platesni „Federal“. Rezultatas labai džiugina, nes gavosi geras „flush‘as“. Beliko tik kiek suversti ratus ir bus idealu. Tikiuosi, padanga nesieks arkos…

Pirmadienį teko apsilankyt „Wurth“ parduotuvėje ir susikomplektuoti varžtų, smeigių bei veržlių už solidžią sumą, bet čia taupyti neverta. Tvirtinimo detalės privalo būti aukčiausios kokybės, kad veliau netektų gaišti laiko ir gailėtis dėl sutaupyto lito.
Čia pirmasis pasiruošimo etapas ir baigėsi – išvykau komandiruotėn. Vienintelė viltis, kas grįžęs kelias dienas prieš varžybas, spėsiu viską užbaigti iki tol, kol atvažiuos autovežis pasikrauti mašinos kelionei į Rygą.

Kol manęs nebuvo, Jaroslavas spėjo suvirinti trūkusį kolektorių ir vėl visą mazgą susukti į vieną elementą. Vos tik nusileidęs oro uoste, naktį, nurūkau tiesiai į „GroundWirus“ garažą atsiimti sveikų dalių, kad ketvirtadienį iš pat ryto galėčiau krapštytis ir pradėti surinkimą.

Kol išimta turbina ir dalis išmetimo, pats metas kebulą padengti termoizoliacine medžiaga, nes taip daug lengviau pasiekti problematiškas vietas. Pasikonsultavęs su patyrusiais specialistais iš „XtraRacing“, užsisakiau COOL-IT aliuminizuotą, klijuojamą termoizoliacinę medžiagą, kuri, pasak gamintojo, išlieka veiksminga iki protu nesuvokiamo 1100 laipsnių karščio. Išbandysim. Taip pat Jaroslavas, žinodamas mano bėdą, buvo paruošęs lipnią aliuminio juostą, kuri taip pat atspindi šilumą.
Klijuojamą paviršių nuvaliau, nuriebalinau chemija ir kiek pradžiūvus bandžiau klijuoti – nelimpa. Kokio velnio!? Bandžiau ir taip ir šiaip, vis tiek nelimpa. Pasirodo, kad paviršius buvo nevisai nudžiuvęs ir chemija nevisai išgaravusi, nes po gero pusdienio, pabandžius vėl, termoizoliacija lipo „kaip daina“.
Klijuojasi ir formuojasi gan paprastai. Kraštus, kad neatsiluptų, papildomai apklijavau lipnia aliuminio juosta. Taip pat apklijavau ir dalį variklio skyriaus, ties turbina. Žiūrėsim kaip bus.

Į vakarą, prisiruošus ir į pagalbą prisikvietus Gvidą, pradėjome „turbinos gumbo sodinimą“ atgal į vietą. Didesnių keblumų čia neiškilo, tad vidurnaktį sau leidom užsisakyti picos ir pasimegauti šaltu alučiu. Mmm…
Po „perekūro“ susukome visas oro paėmimo žarnas į vietą ir didysis planas buvo atliktas. Panašu, kad varžybose startuosiu!
Elektros bėdelė irgi neliko užmiršta – atidžiau patikrinus laidus ir galimas jų pažeidimo vietas, atradome įtartiną vietą po kairiu priekiniu sparnu. Pasirodo, ratas buvo nutrynęs plotelį izoliacinės medžiagos ir švietėsi atviras laidas. Izoliavome ir kol kas problema nepasikartojo, reikia tikėtis, tai ir buvo priežastis.

Važiuojam
Penktadienio popietę užkrovėme mašiną ant autovežio. Automobilis keliavo kartu su mano gero draugo ir pagrindinio „Fast Lap“ varžovo Tado Lučkaičio aka Fiesto „Black Pink’e“, kuri jau užkrauta atvažiavo iš Prienų „Dog Custom-Works“ dirbtuvių.
Viska susitvarkę ir susikrovę, su šeimos palaikymo komanda patraukėm Rygon. Kartu važiavo mano dižiausia fanė ir gerbėja – dukrelė Elzė, kuri nenorėjo manęs paleisti vieno, bei draugas Gvidas su šeimyna – Aušrine ir dukrele Lėja. Kompanija linksma ir draugiška.
Šeštadienio rytas Rygoje buvo šlapias, sakyčiau, netgi permirkęs. Septintą ryto, visi disciplinuotai, bet apsimiegoję sedėjo prie pusryčių stalo – kas dribsnių paknebeno, kas omletą su lašiša sukirto. Žodžiu, visi pasiruošė ilgai dienai ir išrūkom į trasą.

Truputį po aštuonių jau buvome trasoje ir nukrovinėjome automobilį nuo tralo. Oras nedžiugino – pylė lietus. Greit sutvarkius priešvaržybinę rutiną (užsiregistravau, praėjau tech. komisiją, suklijavau rėmėjų lipdukus), pradėjome derinti kamerų pozicijas. Šio „Fast Lap“ etapo tikslai, žinoma, be gero rezultato, buvo surinkti daug vaizdo medžiagos, išsiaiškinti „GoPro“ kamerų tvirtinimo ir filmavimo įpatumus bei paleisti informacijos rinkimo sistemą „Data Logging“, su kuria nepavyko susitarti „Nemuno žiede“.

Tad sustačius kameras ir perkrovus „Data logging“, išvažiavau pirmam apšilimui ant mirkstančios trasos. Kameros filmavo, bet „datalogeris“ kažkodel nepasileidinėjo. Niekaip negalėjau nustatyti, dėl ko neįsijungia informacijos įrašymo funkcija. Viskas lyg ir veikia, bet duomenų įrašyti jis nenori.
Tiesa, tų duomenų pirmai pradžiai nėra daug: greitis, apsukos, rato įveikimo laikas ir trajektorija. Po kelių ratų sustojus, permontavome kameras į dėkingesnes vietas ir bandžiau toliau krapštytis su „datalogeriu“…
Trasa vis džiuvo. Dar kartelį išlėkiau į trasą su Gvidu keleivio vietoje. „Logeris“ vis neveikia… Bala žino kodėl.
Kaip supratau, Gvidui patiko siaura, daugiau mažiau greita, vingiuota trasa, tačiau, sakė, ne taip baisu sėdėt šalia, kaip per „driftą“. Gvidai, aš nespaudžiau.

Dėkui draugams iš „Nissan Lietuva“, davusiems palapinę – ji tokiu oru labai padėjo. Kai automobilis stovi lietuje, o aplink jį reik šokinėt su raktais ir atsuktuvais – visai nesmagu. Tad po didele raudona palapine įsikūrėme dviese su Fiestu – vieninteliai S kėbulo nissanai.
Atėjo laikas įskaitiniams važiavimams. Perkrovęs visą informacijos rinkimo sistemą, ilgai nelaukęs, išlėkiau į trasą. „Datalogeris“ veikia! Šaunu! Kirtus finišo žymę, jis rodo įveikto rato laiką, jo santykį su greičiausio rato laiku. Kaip tik tai ko reikia „Fast Lap“ varžyboms.
Lietus kurį laiką jau buvo liovęsis ir trasa pradėjo džiūti. Daugelis treniruočių metu taškėsi per balas, kad jas greičiau ištaškyt ir mėgautis sausa trasa, tad trajektorijos jau buvo sausos ir galima buvo pradėti kaitinti padangas.
Pirmasis įskaitinis važiavimas man visuomet yra skirtas pripratimui prie trasos, nes treniruočių ir apšilimo dažnai nebūna „Fast Lap“, tad daug iš jo nesitikiu, nors paspausti porą greitų ratų nevengiu. Informacijos rinkimo sistema rodo, jog mano greičiausias sesijos ratas kol kas – 1:52,345 min. Hmm… Ką tai galėtų reikšti?
Grįžęs į dalyvių parką buvau maloniai nustebintas, kad mano laikas – geras ir esu trečias. Nieko sau.

„Fast Lap Race“
Vėliau sekė „Race“ kvalifikacija. Čia daug nesitampius, įveikiau trasą per 1:54,190 min. ir stojau į ketvirtą startinę poziciją. Vis dar manau, kad kvalifikacija šioje rungtyje, kolkas, yra tik formalumas ir galimybė dar kartą susipažinti su trasa ir atrasti joje kažką naujo, nes dažnai viskas sprendžiasi po starto – automobiliai susigrupuoja į greitesnius ir lėtesnius, tačiau visi įnirtigai kovoja tarpusavyje, tad žiūrovams yra į ką akis paganyt.

„Race“ starto metu prieš mane, kaip visada – Vytas Bilinskas („Mitsubishi Lancer Evo IX“), Andrius Firantas („Honda S2000“), Gediminas Bilinskas (BMW 3 E30). Šita trijulė už mane, kol kas, yra greitesni, bet visuomet smagu su jais pasigalynėt, kaip ir su tradiciniu mano varžovu Vaidotu Mitkumi („Subaru Impreza WRX STI“).

Sėkmingai startavus, po pirmojo posūkio, aplenkęs Firantą ir G.Bilinską buvau, antroje pozicijoje. Taip lėkėme iki kito aštraus posūkio po tiesiosios miške. Čia neįvertinęs, jog „fedikai“ nepilnai spėjo sušilti, stabdžiau per vėlai ir nepavyko įsukti į dešinį, 90 laipsnių kampo posųkį – nuslydau tiesiai į lėtėjimo zoną. Gerai, kad vartai buvo atidaryti, nes per tvorą būčiau kaip per mėsmalę prasikošęs.
Kol apsisukau, visi jau buvo pralėkę ir likau paskutinėje pozicijoje – bus įdomu, bus lenkimų.

Grįžęs į trasą spaudžiau kiek galėjau ir jau už poros ratų prisivijau paskutiniuosius. Dar po kelių ratų pasivijęs dėl šeštosios vietos kovojančius V.Mitkų („Impreza“) ir Gediminą Zabotkų („Honda Civic“), pradėjau kaišioti nosį ir erzinti juodą Zabotkaus civiką.
Kitame rate, tiesiojoje aplenkiau jį ir pradėjau atakuoti nuolatinį kovų trasoje draugą Mitkų, kuris šį kartą ne tik bandė apginti poziciją, bet ir kovojo su žiauriu priekio slydimu („understeer‘u“) visuose trasos posūkiuose, o dėl to, kad išslysdavo iš trajektorijų, jis buvo lėtesnis tiesiosiose nei aš, tad tuo nusprendžiau ir pasinaudoti.

Atlėkęs į tą patį nelemtą 90 laipsnių posūkį, stabdžiau kiek veliau, susilyginau su „Impreza“ būdamas išorėje, nes vidų Vaidotas dengė, buvau pasiruošęs įsukti kiek vėliau ir išvažiuojant iš posūkio aplenkti jį. Tačiau Vaidotas vėl nuslydo priekiu giliau į posūkį ir „uždarė man duris“, tad neliko nieko kito, kaip puse korpuso lenkimo planą pratęsti žole, tačiau to padaryti tą kartą nepavyko. Šia nedidele sumaištimi suskubo pasinaudoti Gediminas ir mus abu elegantiškai aplenkė vidine posūkio dalimi…

Toliau laukė lėta ir labai vingiuota trasos dalis, čia man taip pat slydinėja priekis, tad turiu būti itin budrus ir į posūkius stengtis įvažiuoti kiek anksčiau ir vos vos slystant visiems keturiems ratams. Aiškiai trūksta priekinių ratų išvirtimo.
Prisiklijavau prie „Impreza“ galo. Lekiam iki kitos tiesiosios galo, kur Vaidotas padarė klaidą įsukant į posūkį ir išslydo iš trajektorijos, aš tuo pasinaudojau ir nėriau į vidų. Netrukus išlėkiau į starto/finišo tiesiąją ir išvydau languotą vėliavą. Kai važiavau, neskaičiavau, kiek aplenkiau, nes tikslas buvo vienas – aplenkti visus, kuriuos pavysiu. Likau maloniai nustebintas, kai pamačiau, jog iš paskutinės 18 vietos nusikapsčiau iki šeštos!

Race 1 startas, failas ir lenkimai iki finišo:

Antrajame „Race“ aš vėl stovėjau ketvirtoje startinėje pozicijoje. Prieš mane – du civikai, Mitkaus „Impreza“ ir laisva vieta, kurioje turejo buti žalia Tomo Sveikausko „Toyota Supra“, bet dėl gedimo ji pasitraukė iš kovos. Na, o už manęs visa gauja monstrų – du Bilinskai, Neverdauskas, Zabotkus ir t.t. Bus karšta!

Startas. Iš aštuntos starto pozicijos kaip raketa šovęs Vytas su „Evo“ jau prieš pirmąjį posūkį buvo pirmas, neklauskit manęs kaip jam tai pavyko… Tad prieky manęs buvo V.Bilinskas ir V.Mitkus, už manes virė kova. Starto metu pavyko atsiplėšti nuo Gedimino, kuris įsitraukė į kovą su civikais, bet neilgam, nes Gediminas už mane gerokai greitesnis ir tik laiko klausimas, kada prisivys. Spaudžiau kiek galėjau, bet priekyje esantis Mitkus neleido man važiuoti maksimaliu tempu, gynė trajektorijas ir abu kovodami stipriai atsilikome nuo Bilinsko su „Evo“, o Bilinskas su E30 vis artėjo ir artėjo…
Įveikus pusę rato, man vis dar niekaip nepavyko aplenkti „Imprezos“, o BMW jau man „badė“ į galą kiekviename posūkyje. Žinojau, kad tiesiojoje tikrai galiu aplenkti „Impreza“, bet nebuvau tikras dėl Bilinsko BMW, kuris tikrai greitas. Jei jis nepadarys klaidos išvažiuodamas į starto/finišo tiesąją, greičiausiai mane bandys atakuoti.
Į tiesiąją išvažiavau be klaidų, plačiai, besislėpdamas už Mitkaus „Imprezos“ ir akivaizdžiai greičiau nei jis, o Gediminas iš galo beveik neatsiliko. Pradėjau lenkti Mitkų iš dešinės, beveik tuo pat metu Gediminas šovė į kairę ir pradėjo jį lenkti iš tos pusės.
Tiesiają pralėkėme išsirikiavę trise ir į pirmąjį lengvą, bet ypač greitą posūkį, kuris aštrėja į pabaigą, įvažiavom tokia tvarka: aš posūkio viduje, Mitkus per vidurį, Gediminas išorėje. Kiekvienas labiau patyręs lenktyninkas ir turėjęs progą lenktyniauti Bikerniekuose, pasakytų, kad tuoj kažkas bus. Ir jis būtų 100 procentų teisus.
Į šį posūkį, dažniausiai, įvažiuojame apie 190 km/val. greičiu ir labai plačiai iš kairės pusės, vėliau neriam į vidų, tad išcentrinės jėgos nemažos ir sukibimas su danga būtinas maksimalus. Šioje situacijoje geriausiai jautėsi Gediminas, kuris buvo išorinėje posūkio dalyje – idealioje trajektorijoje, tuo tarpu aš – aplenkęs Mitkų ir nespėjęs grįžti į trajektoriją, buvau vidinėje dalyje. Prasti popieriai!
Pajutau, jog mane tiesiog neša iš trajektorijos į dulkėtą asfalto dalį, stabdyti buvo per vėlu. Stengiausi koreguoti automobilio kryptį, nes jo trajektorija nieko gero nežadėjo – betoninė siena ir greitai, labai greitai. Tad vos vos stabdydamas ir lengvai pasukęs vairą dešinėn, išlėkiau į žvyrą ir po akimirkos šonu tvojausi į betoninę sieną. Automobilis pasišokėjo į orą, galinis spoileris nušienavo patvorės žoles, aš pradėjau ieškoti vietos saugiam „parkavimuisi“. Pagalvojau: „Čia tai bus…“. Jau įsivaizdavau visą automobilio šoną sulamdytą, spoilerį nuluptą, išvirtusius ratus ir t.t. Lenktynės baigtos…

Sustojau. Variklis dirba, apsukas laiko, tepalo slėgis yra, dūmų ir ugnies nesimato. Variklio negesinu (vistik tokioje situacijoje turbūt reiktų jį užgesinti) iššoku iš mašinos, greit apibėgu – nieko. Negali būt! Taip nebūna! Čia mane kažkas nori apkvailinti… Kaip taip gali būti? Smūgis buvo tikrai nemažas, kad nesimatytų pasekmės. Patikrinu priekinį bamperį – laikosi, paspardau ratus – nekliba. Varom toliau!

Šoku į bolidą, iš susijaudinimo nesugraibau saugos diržų, juos ilgai seguosi. Pagaliau prisisegiau, patikrinu variklio parametrus – alyvos temperatūra ir slėgis normos ribose, nors daugelis alyvų jau būtų užkaitusios be tinkamo aušinimo (darbinė „Motul 300V“ „LeMans“ serijos 20W60 alyvos temperatūra siekia net 130 laipsnių), vandens temperatūra – gera. Pasižiūriu į veidrodėlį – tuščia. Kaip tik dabar ratu mane turėtų prisivyti Bilinskai. Taip ir yra, matau šviesas ir atlekiantį „Evo“. Nusprendžiu įvažiuoti atgal į trasą už trajektorijos ribų, nesimaišydamas. Daugelis vėliau sakė, kad tai atrodė labai pavojingai, tačiau aš žinojau, kad esu gerokai už trajektorijos ir visai nemaišau trajektorijoje važiuojantiems Bilinskams. Ramiai!

Apsukau pora ratų trasoje, tikslo spausti nebuvo, nes pasivyti dešimtuko nebuvo šansų. Tad atidžiai pravažiavęs kelis ratus, įsitikinęs, kad automobiliui nieko nenutiko (negaliu patikėti), pabandžiau pravažiuoti kelis greitus ratus prieš „Super Lap“ finalinį važiavimą. Privalau nuspręsti, ar jame galiu dalyvauti ar vis tik automobilis netinkamas ir geriau nerizikuoti. Atsargiai pralėkiau greitesnius ratus – viskas tvarkoje.

Grįžtu į dalyvių parką. Ten mane pastinka išsigandusi ir tuo pačiu nustebusi gerbėjų minią. Niekas negali patikėti, jog automobilis sveikas ir nė įbrėžimo. Po atidesnės apžiūros, paaiškėjo, kad kliuvo į galinį ratą, per visą jo plokštumą, o kadangi smūgis nebuvo statmenas, o beveik nuožulnus, tad kardinaliai važiuoklės „neišmusė“. Na, bent vizualiai.
Vargšas „Work CR-Kai“ japoniškas ratlankis, verkia graudžiom ašarom… Bet tik vos vos apsibraižei. Neverk! „Ok“! Vėl šypsena veide, emocionaliame „performanso“ rate. Tiems, kam tai pasirodė keista, primenu japonų madą viską emocionalizuoti. Net ratai reklamose ir bukletuose apibūdinami kaip „Emotional Performace“ charakterį turintys personžai.

Race 2 startas, kova dėl 2-os pozicijos ir crash’as:

Race2 iš Gedimino Bilinsko auto:

„Super Lap“
Nusiraminau ir pasiruošiau „Super Lap“. Tiesa, pastebėjau, kad po šio incidento, automobilis lyg ir geriau važiuoja, ir tik po kurio laiko prisiminiau, kad prieš pat startą įjungiau turbinos slegio reguliatoriaus programą su didesniu slėgiu. O būtent šiai programai Mindaugas iš „GroundWirus“ buvo sureguliavęs kuro mišinį bei kitus smulkius parametrus.
Automobilis buvo atgijęs, visai kitoks valdomumas, del akseleratoriaus gyvumo, priekio slydimą galima buvo lengviau koreguoti dešiniojo pedalo paspaudimu… Žodžiu, kitas reikalas. Buvau visai užmiršęs, o tai pastebejau tik apšilimo prieš „Super Lap“ metu.
Mano greitasis ratas, kuris buvo ir greičiausias mano dienos ratas, bei mano asmeninis rekordas Bikerniekų moto trasoje, buvo be didesnės dramos. Žinau, padariau pora klaidelių – per anksti stabdžiau į aštrųjį posūkį po tiesiosios miške, po to kiek pavėlavau įsukti i ilgą dešinį „esuose“ ir nuslydo priekis. Žodžiu, greitas, bet neidealus – 1:52,133. Yra kur tobulėti – gerai. Nepaisant visų šių klaidelių, jis buvo ketvirtas greičiausias finale.

Visų važiavimų metu, pagaliau veikė „Data Logging“ sistema. Atidžiau peržiūrėti duomenų dar neturėjau progos, tačiau greit užmetus akį, galiu pasakyti, kad jau iškart matau, kur yra klaidos ir kaip jas spręsti. Puiku!

Kelios modifikacijos prieš varžybas taip pat davė rezultatų. Temperatūros izoliacija buvo veiksminga ir koja jau nebekaito taip, kaip kaisdavo anksčiau. Tai nebesukėle diskomforto ir galima buvo susikoncentruoti ties vairavimu.
Valcuotos arkos puikiai atliko savo darbą. Kol padangos buvo visai naujos, greitajame posūkyje vos vos trynėsi kairioji, bet po kelių ratų, joms apsidirbus, viskas būdavo gerai. Nors buvo skeptikų, kurie sakė, jog nesukišim tokio dydžio padangų ir jos liesis į arkas, mes tai padarėme. Gvidai, tu monstras! Tad atsarginius, 30 mm platintus galinius sparnus teks atidėti iki rimtesnių modifikacijų.

Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę šiais metais lenktyniauti, o ne pūdyti automobilį garaže. Būtent to tikėjausi prieš pradėdamas Silvijos projektą lygiai prieš 6 metus, 2006 birželio 27 dieną. Aišku, be šeimos, draugų ir partnerių supratimo tai būtų neįmanoma. Noriu padėkot savo mylimiausioms damoms – Elzei ir Agnei, tėvams ir močiutei, kurie nuolatos seka mano pasiekimus bei padeda pasiruošiant varžyboms ar varžybų metu, Jaroslavui (aka ATMBOY) – mano automobilio krikštatėviui ir technikos Direktoriui, Gvidui – komandos prodiuseriui ☺ ir pagrindiniam pagalbininkui.
Yra nuolatinių partnerių, kuriems labai dėkoju, kad jie manimi tiki ir kartu džiagiasi pergalėmis: „Fedaral Tyres“ ir „Melga“, „Motul“ alyvos atstovai Lietuvoje „AlternaAuto“, „GoPro“ kamerų profesionaliems ekstrymeriams atstovas, „Nissan Lietuva“ atstovams už pastogę nuo lietaus, drabužių projektui – „Rugged n’ Raw“, geriems draugams, kurie nuoširdžiai serga už mane ir motyvuoja – Tomas (aka tonic), Mindaugas (aka unlimitas iš „GroundWirus“), Paulius Sviklas ir kiti.

Kitas etapas suplanuotas Suomijoje, Ahvenisto trasoje, deja, jis bus neįskaitinis, o labiau pažintinis. Labai tikiuosi, jog galėsiu ten sudalyvauti. Vien pasižiūrėjus filmukus iš šios trasos šiaušiasi plaukai. Trasa – nejuokas, dalyviai irgi nejuokingi.
Laukit naujienų iš garažo. Jų bus!

Vaizdai iš Ahvenisto:

Dekoju fotografams už vaizdus: 98.lt Fast Lap Automanas

Po praeitu metu itempto ir sekmingo sezono susikaupe solidus tobulinimu sarasas. Dziaugiuosi, kad tai padareme iskart po paskutiniu varzybu, kitaip butu uzsimirsusios daugelis smulkmenu.
Buvo akivaizdu, kad visko padaryti neistengsime, del savaime suprantamu priezasciu, tad isrinkome pacius svarbiausius – itakojancius stabiluma, technikos patikimuma ir laika trasoje + kelis netiketus irenginius.

Sarasas atrode taip:
1.Sumontuoti didesnio diametro alsuoklius ir didesne tapalo gaudykle, kuri atitiktu reikalavimus. Del padidejusio galingumo ir vidiniu elementu dinamikos, variklis nespejo alsuoti standartine sistema, todel pusdavo ten kur legviausia – per tepalo lygio matuokle (schiupa). Jau buvau bepradedas panikuoti, kad susidares slegis karteryje, nekvepetu paskutiniu pasispardymu ir finale variklio subyrejimu, del ziedu ar tarpziedziu susidevejimo. Sumonatvus alsuoklyna, problema issprendeme. Taip pat, padarius ‘leak-down’ testa paaiskejo, kad ziedai atlieka funkcija idealiai – visi apie 98%.

Suvirinus naujus alsavimo kanalus galvos dengtelyje, jis buvo nuveztas smeliavimui ir veliau dazymui milteliniu budu. Pasirinkau balta spalva, kaip ir pats automobilis – neprasoviau. Stambus silikono alsavimo kanalai veda i naujai sumontuota 3l tepalo gaudykle, kuri idealiai tilpo vietoj panaikinto ABS bloko. Job done.

2. Pasalinti ABS sistema ir stabdziu stiprintuva. Pakeisti stabdziu skysti su aukstesne virimo temperatura.
Isbandzius CarbonLoraine metalo keramikos kaladeles, paaiskejo, kad stabdziu stiprintuvas visai nereikalingas, nes blokuoja ratus itint greit ir stabdzio pedalas tapo labai jautrus. Del sios priezasties paskutini FastLap 2011 etapa daznai blokavau ratus stabdant, nes labai sunku nutaikyti tikslia jega, kuria spausti pedala, o ypac be treniruociu, kuriu taip truksta! Del tos pacios priezasties, 2011 Race’e teko i prieki uzleisti ir A.Firanta ir E.Bulota (kuris, beja, siais metais sezona atidare ant antros vietos podiumo ‘overall’).

Nuardzius nereikalinga ABS bloka ir stiprintuvo ‘pusle’ atsirado daugiau vietos variklio skyriuje ir tapo lengviau prieiti prie tam tikru vietu – tai dziugina.
Iki varzybu likus kelioms dienoms, Silvija pradejo oziuotis. Bandant orinti standziu sistema, paaiskejo, kad panaudotas trisakis sujungti variniams vamzdeliams netinka, o pro ji fontanais chiurskia stabdziu skystis. Teko nuardyti ir pakeisti kitu.
Supylem 325 temperatura atlaikanti MOTUL RBF 660 stabdziu skysti.

Testas pries varzybas parode, kad pasirinkau teisinga kelia, nors ir is pat pradziu, atrode, kad stabdziu nera. Pripratus prie kieto ir sunkaus stabdziu pedalo, stabdymas tapo stabilesnis ir progresyvesnis (kuo daugiau spaudi tuo daugiau stabdo, priesingai nei su stiprintuvu – riba tarp silpnai ir daug, buvo labai nedidele). Blokuoti ratus galima, taciau reiktu pasistengti. Stabdyti galima ir reik, staigiai, stipriai ir velai! Isitikinau, kad tobulinti stabdymo taskus dabar galima saugiai ir uztikrintai.
Stabdziu skystis ir kaladeles nepavede ne karto, net be papildomu ausinimo kanalu. Visos dienos metu automobilis stabde vienodai, nors stabdziau itin intensyviai ir nuo dideliu greiciu.
Stabdziu sistema – check! Kuri laika jos nemodifikuosiu, ji pakankama.

3. Pakeisti bake esanti Walbro kuro siurbli i nasesni ir nebijanti itraukti oro.
Visa praeita sezona kankino kuro problemos: tai netiketai sustodavo siurblys, tai nebuvo ko siurbti del G apkrovu ir stodavo variklis. Tad bijant rimtesniu pasekmiu varikliui, 2011 metais idetas papildomas kuro bakelis, atliekantis ‘sauso karterio’ funkcija, labai pasiteisino.

Tad eliminavome Walbro siurbli kuro bake ir isoreje sumontavom nauja, amerikietiska membranini kuro siurbli Facet, kuris nebijo siurbteleti oro. Dabar kuro sistema atrodo taip: standartinis kuro bakas > Facet siurblys > issipletimo kuro bakelis > Bosch kuro siurblys > kuro magistrale.
Dar belieka isspresti kuro bako alsuokli, nes susidaro vakumas bake. Taip pat stipriai jauciasi kuro kvapas salone ir tai mane labai blasko varzybu metu – kankina paranoja.

Artejant TAI datai, kuro sistema pradejo kresti siurprizus – prie bako sieneliu prisiriubdavo kuro paemimo zarna! Ja pritvirtinus prie standartinio kuro siurblio laikiklio problema dingo, taciau kol issiaiskinome priezasti reikejo gerokai pasukti smegenis, nes visa sistema atrode nepriekaistinga.

Po keliu valandu, islindo dar vienas fokusas, kuris, greiciausiai, itakoja daugeli problemu, kurioms neradome priezasties – trumpinancios reles. Po vairu esancios reles arba islikusi signalizacija, kazkur trumpino, todel gesindavo kuro siurbli. Deja, iki varzybu nepavyko atrasti kaltininko. Del tos pacios priezasties ‘ismusdavo’ pagrindini saugikli, todel namo is Kauno teko atkeliauti ant ‘slipso’.

Fokusas visai ne juokingas, zinant, kad trumpas sujungimas gali sukelti gaisra.
Auksciausio laipsnio prioritetas iki kitu varzybu birezelio men.

4. Pakeisti standartine oro matuokle i daugiau oro praleidziancia ir sugebancia ji uzfiksuoti 300ZX’o matuokle (MAF’a).
Panasu, kad priejau standartines matuokles ribas ir prie aukstu apsuku bei didesniu apkrovu, nebeimanoma tiksliai nustatyti paduodamo kuro kieki, todel ‘gale’ ziauriai reibindavo misini, saudydavo ugnimis ir tiesiog ismesdavo nesudegusi kura per ‘ana gala’.

5. Aerodinaminiai elementai.
Supratau, kad visai neisnaudoju aerodinamikos elementu, kurie gali duoti isties nemazai – pagerinti rato iveikimo laika. Tad planas – pasigaminti eksperimentini spliteri priekyje ir difuzoriu gale.

Pradejau nuo ilgu paiesku internete, literaturos ir teorijos skaitymo. Susidariau bendra ispudi ir supratau principus, kurie aprasyti irasu anksciau.
Draugui Vytui J. parupinus pora kartono lakstu, pasidariau lekala ir kita diena jau darbavausi elektriniu ‘lobziku’ pjaudamas 9mm laminuotos, impregnuotos faneros laksta. Spliteris v1.0 gavosi 186×120 gabaritu, i prieki issikisa 15cm (maksimali rekomendacija, veliau galima bus trumpinti) i sonus per 5cm.

Fanera atrodo pakankamai standi, dar reiks pasverti, prie progos.
Labai gaila, kad neteko isbandyti trasoje, nes pritruko laiko pagaminti tvirtinimo taskams, o paskubomis tikrai neverta daryti tokiu dalyku.
Galinis difuzorius taip pat neliko uzmirstas. Jarikas pakoregavo gailine kebulo dali – eliminavo atsarginio rato iduba. Dabar gale yra daug vietos busimam difuzoriui. Aero elementus planuoju susimontuoti suomijos etapui, kuris vyks rugsejo menesi.

6. Ilgai planuotas ir svajotas telemetrijos sistema (Data Logging). Gero draugo ‘tonic’o paprotintas, kad niekas taip gerai nesuteikia galimybes tobuleti ir analizuoti savo klaidas, kaip telemetrijos sistema, nusprendziau isigyti sia prabanga. Si reikala planuoju apzvelgti atkiru irasu.

7. Atejo laikas fiksuoti vaizdus, tad apsiginklavau populiariausia pasaulyje on-board kamera – GoPro Hero2. Jau anksciau teko ja ismeginti, taciau tureti nuosava yra labai patogu. Is anksto gali pasiruosti ir sugalvoti kur ja montuosi, sugalvoti kelis jos montavimo taskus. Veliau analizuoti ar megautis ☺.
Deja, si karta nepavyko atrasti geros vietos, tad turiu tik kelis filmukus, kurie neblogai iliustruoja kas vyksta salono viduje, taciau neuzfiksavo tai kas vyko trasoje. Blogai nustaciau kamera. Ehhhrr
Tam kad nebutu tokiu ‘fail’u yra GoPro LCD BacPac priedas su papildomu ekraneliu, kuris realiu laiku rodo ka filmuoja ir kur nukreipta kamera – labai patogu! Reikia!
Labai dejoku GoPro kameru ir ju aksesuaru platintoju Lietuvoje www.hero.lt , kuris operatyviai papilde savo sandeli ir atsiunte motorsportui skirta kompleketacija. Super rekomenduotina!

Veiksmas.
Lenktyniu sestadieni pradejome 5:00. Registracija trasoje prasideda anksti, tad nesinori veluoti, juolab, kad norisi isikurti patogiai – pasisityti baze, issikabinti partneriu veliavas ir atrodyti gaziai ☺ Taip ir buvo.

Pirmuju ratu trasoje metu, stengiausi prisiminti visas trasos smulkmenas, stebeti trasos pasikeitimus. Si kart trasos konfiguracija buvo gerokai greitesne – S formos posukis buvo pastumtas toliau ir pagreitintas. Dabar ji laisvai galima iveikti 3 pavara, o tai reiske maziau streso stabdziams ir pavaru dezei (anksiau, letesni posuki iveikdavau 2a pavara). Si konfiguracija tikrai geresne ir idomesne, o i sekanti, kairi posuki pries tiesiaja atleki gerokai greiciau, todel ji iveikti irgi gaunasi greiciau ir kiek kitokia trajektorija, ko pasekoje, tiesiojoj greitis taip pat didesnis.

Organizatoriai greituosius dalyvius isdalino i kelias grupes, tad patekau i II-aja grupe su didziaja dauguma monstru: latvio Lotus’, Bilinsko Evo, Egidijaus porshu…
Pirmasis Fast Lap uzvaziavimas man buvo apsilimas padangoms, derinausi, testavausi, reguliavausi telemtrija, kurios beja taip it nepavyko prisijaukinti si karta. Pabandziau pralekt kelis greitus ratus. Nieko ypatingo, turint galvoje, kad su greituoju ‘S’ formos posukiu laikas koreguojasi bent 2 sekundes – 1.24.523

Toliau seke Race kvalifikacija. Jos metu toliau reguliavau ir pravaziavau dar kelis greitus ratus. Kvalifikacijoje buvau 10-as is daugiau nei 20-ies dalyviu. Pirmieji leke nepavejamai – greiciau nei 1.18.xxx. Oho! Pries mane finsavo visos bombos ir ju bebaimiai pilotai – latvis Mareks Matvejevs su nepavejama Lotus Exige kopija, Egidijus Bulotas su legendiniu Porsche 968 RSR, Gediminas Bilinskas su ypac greitu ir lengvu turbininiu BMW E30, Andrius Firantas su Honda S2000 kitcar’u ir Vytas Bilinskas su virs 600 ag turinciu Evo 8. Tad 6-oji pozicija visai negedina, turit galvoje tokia technika ir tokius pilotus.
Is patirties, galiu sakyti, kad kvalifikacija iki siol buvo, tik formalumas… cia kolkas nera reikalo plesytis del vos aukstesnes vietos, nes varzybu metu pasikoreguoja situacija, nuo pat starto – dalyviu automobilai labai skirtingi ir iskovoti kelias pozicijas starto metu man nera itin sudetinga, bent jau taip buvo 2011 metais… siais metais, viskas pasikeite!

Pirmasis Race uzvaziavimas buvo salyginai ramus – starto metu ‘paemiau’ kelias vietas, tapau 8 ir kuri laika vaziavau sioje pozicijoje. Del 7 vietos kovojau su ‘civiku’ kuri vairavo kartingu meistras, todel itin gerai gynesi letesnese vietose, kur as turejau pranasuma, o stabde stebetinai velai, tad ilysti i posuki nebuvo lengva. Siaip netaip as ji saugiai apsilenkiau tiesiojoje ir pavyko pabegti nuo persekiojancio BMW. Veliau atkovojau dar viena pozicija ir finisavau 6-tas.
Race’o metu iveikiau kolkas greiciausia savo dienos rata – 1.23.885

Antro Fast Lap uzvaziavimo metu jau stengiaus spaust, nes privalejau patekti i finala. Tiesiog butu geda pries draugus, kurie gaiso savo laika padedami ruostis lenktynems, tad spaudziau. Padangu slegis atrodo buvo atmeruotas, viskas lyg ir gerai, taciau laikas nedziugino – 1.24.345. Vos pagerinau ankstesni, taciau nedaug. Bendroje iskaitoje 12-as (is 75-iu dalyviu). Mano laimei, i finala patenka 15 greiciausiuju, kurie tures parodyti viska ka sugeba!

Tuo tarpu atejo antrasis – paskutinis Race uzvaziavimas. Pagal taisykles, pirmasis 10-ukas apsivercia aukstyn kojomis, tad as startavau is 5-osios vietos (kazkodel is 5-osios, nors turejau startuoti is 4-osios, tik dabar tai supratau. Reiks issiaiskinti).
Jau nuo pat starto uzvire kova, nes uz manes startavo visi monstrai. Teoriskai priekyje buvo kiek letesni ir silpnesni bolidai, kuriuos starto metu turejau apsilenkti, kad galeciau pasidaryti saugu atstuma, kol monstrai lenks letesnius… Tik teoriskai… Jau po keliu sekundziu pro mane, beveik per zole, praleke Lotusas, vos vos tilpo. Is galo leke Andrius Firantas ir visi kiti. Pirmasisi kairys posukis i tiesiaja buvo chaotiskas, visi lindo ir kazkokiu budu buvo isvengta kontakto. Tiesiojoje vyko poziciju dalinimasis uz manes, tuo metu as lenkiau civika, o jau po tiesiosios man ant galo ‘kabejo’ ir nepagristai pavojingai bade Egio RSR’as, uz kurio buvo oranzinis BMW ir S2000… Supratau, kad jei nepraleisiu RSR’o i prieki ir bandysiu gintis, varzybu baigtis neprognozuojama, tad kylant i kalna po ‘makuskes’ tiesiog praleidau juos i prieki. Vistiek butu mane ‘pasieme’ tiesiojoje. Tiesa pasakius, visai nepateisinu tokio agresyvaus spaudimo ypac pavojingose trasos vietose. Juk vaziuojame ne paskutini karta gyvenime ir visi turime seimas, galu gale technika, kuri kainuoja nemazai… panasu Egis ir BMW vairuotojas (nenuostabu) tai uzmirso… tegu sau lekia.

Ivaziuodamas i tiesiaja padariau nedidele klaidele – isvaziavau per placiai ir tiesiosiojoje Firantas su S2000 mane aplenke. Tuo pat metu prisivijau Subaru Impreza WRX… Turiu pripazinti, kad jos vaituojas meistriskai gynesi, nes mano privalumas buvo tik stabdymo zonose, kur as stadbziausi gerokai veliau ir turejau nedidele greicio persvara tiesiuju gale. Kuri laika bandziau pagudrauti ir signalizavau ilgomis sviesomis, kad mane praleistu – nepavyko ☺. Tad nutaikes tinkama momenta, is anksto pasiruoses – greit nusileides link ‘azuolo’ (cia, beja, mano didysis privalumas – galinis sparnas puikiai prispaudzia ir galiu spaust kiek ‘petkelnes’ leidzia), neriau i ‘azuolo’ posukio vidu ir taip netiketai nei man nei subaru vairuotojui Vaidotui greitai ji apsilenkiau.

Toliau begau nuo jo… tik staiga pajauciau itin astru kvapa, iskart pradejo griauzti akis ir gerkle. Supratau, kad kazkas netaip… Sekunde pasvarsciau ar stoti ar atsidaryti langa… Atsidariau langa… Po akimirkos, vis dar spausdamas, zvilgterejau i veidrodeli, tikedamasis pamatyt ugni (tikejausi blogiausio)… ten buvo tik Subaru Impreza uz kokiu geru 100 metru… Tada pastebejau, kad vandens temperaturos rodykle rodo MAX!. .OMG! Ka darom?… Iskart sumazinau tempa. Pabandziau viena rata atlaikyti subarke uz saves, taciau supratau, kad nesugebesiu, nors temperatura po truputi krito. Praleidau Vaidota i prieki. Apmaudu, bet ka daryt? Arba drozt technika iki galo ir tiketina, visa sezona ‘rukyt’ arba uzleisti pozicija ir saugiai finisuoti 7-oje pozicijoje, nes sekantis varzovas prisivyti nespetu…
Apsukes kelis letesnius ratus, leides kiek pasiausinti varikliui, likus keliems ratams iki finiso, nusprendziau dar karta spusteleti. Po rato buvau koviniu atstumu nuo Vaidoto Mitkaus Imprezos, jis matyt neisitikejes, kad pradesiu spaust, po to kai ji praleidau del tech nesklandumu, buvo taip pat kiek sumazines tempa. Lekdamas pro finiso starto linija, pastebejau, kad teisejas nesasi languota veliava. Paskutinis ratas – ‘Now or never’. Spustelejau dar labiau, gerai ivaziavau i tiesiaja, velai stabdziau, nuo kalno spaudziau negailedamas ir visai prisivijau impreza. Vaidotas, kaip zinodamas mano ketinimus, gyne vidine posukio dali, kuria ji aplenkiau pries kelis ratus, tad man nieko kito neliko, kaip ‘durti’ i dulketa ir akmenuota isore. Siaip ne taip isilaikes trasoje ir susilygines su impreza, pralekem ‘azuola’ ir kartu isvaziavome is jo, toliau seke lengvas kairys posukis, kuriame as turejau persvara ir po jo tiesioji, kurioje taip pat kiek atsiplesiau. Galutinai uztvirtinau lenkima velyvu stabdymu i ‘sakius’, nes cia galiu stabdyti daug veliau nei Vaidotas. Po keliu ratu finisas… ufff… cia tai buvo!

Buvau labai patenkintas savimi ir po finisho dekojui Vaidotui uz nuostabia kova bei islaikytas emocijas.
Paziurejus rezultatus, mano greiciausias ratas antrame Race’e buvo 1.23.153. Naujas asmeninis rekordas!

Visos dienos kulminacija – Super Lap’as (finalas), 15 greiciausiu dienos pilotu, bandys pagerinti savo laikus ir varzysis del nugaletojo titulo, tame tarpe ir as!

Nauja Super Lap’o schema nezadejo nieko gero. Siais metais organizatoriai sugalvojo daryti taip, kaip daro pasauline TimeAttack serija: 1 formavimo ratas, 1 apsilimo, 1 greitas iskaitinis ratas ir ausinimas. Trumpai tariant – vienas vienintelis sansas parodyt ka sugebi tu ir tavo ginklas.
Jau apsilimo rate vaziavau koviniu rezimu, prisimeravau visus stabdymo taskus ir isukimus i posukius.

PRASIDEDA! Kertu starto linija, trecias – dugnas, ketvirtas – dugnas, kiek atleidziu pries kairi posuki, lendu anksti, gazas dugnas, zinau, kad priekinis ratas turi beveik kabinti zole ties grioviu, pavojinga, isvaziuoju placiai, gazas – dugnas visa tiesiaja, shiftlight’ai ant skydelo pranasauja, kad tuoj baigsisi begis, prasmes ‘kist’ penkto nera, spaudziu toliau, stabdau velai ir stipriai, beveik ant naujo asfalto, velai isuku i posuki, kairiu galiniu ratu vos kabinu kerba, gazas – dugnas, isvaziuoju placiai – desineje prie pat kerbo, gazas – dugnas (kitos iseities nera), cia G aprovos didziausios, stengiuos kirsti trasa ir pries pat ‘azuola’ buti kuo labiau kaireje ir tiesiu vairu pries pat stabdant, trumpas staigus stabdymas su begio pazeminimu i trecia, stengiuos kuo anksciau isukti i ‘azuola, kiek suveluoju, nedidelis understeer’as, gazas – dugnas, understeer’as dingsta, kaire puse vos kabinu kerba, tuoj 3 pavara prades dauzyti i ribotuva, bet dar nelaikas perjungti – labai nedekinga vieta, lengvas kairys posukis pries tiesiaja, jungiu ketvirta, gazas – dugnas, kalnelis, masina pasoka, glaudziuosi visai kairen, gazas – dugnas, greitis apie 195 kmh, stengiuosi nukreipti auto nosi link ivaziavimo i ‘sakius’ ir ruostis tiksliam stabdymui, gazas visdar dugnas, dar ne, dar ne, dar laikom dugna, dabar!, staigus stabdymas, stabdau, zeminu i 3-cia pavara, lendu i ‘sakiu’ vidu, veliau i isore, vel i vidu, duobe, nezymus understeer’as, gazas – dugnas, galas kiek slysteli, akimirksniu kontruoju vairu, gazas – dugnas i ‘makuske’, laikausi desines, vis laikausi desines, dar ne laikas, dar ne, ties balta rodykle ant asflato, lendu i kaire dar nematydamas posukio auksciausio tasko, kiek atleidziu akseleratoriu, bet laikau apsukas, kad viskas butu ‘ant itempimo’, zinau, kad priekiniu ratu turiu pataikyti ant nedidelio bortelio kairiame trasos kraste ant pacios ‘makuskes’ virsunes, pataikau, leidziu automobiliui kiek pabegti placiau I desine, nes tai labai pavojinga vieta, gazas – dugnas, kalu ketvirta, glaudziuosi visai prie kaires, staiga suku i desine, vos atleidziu (cia man baisu, daugelis neatleidzia, bet kolkas nesubegu perlipti per saves), kirsti kampo nevalia – pavojingas bortas, nuo jo pasilieku apie 15-20 cm saugia zona, gazas – dugnas, vel i isore kairen ir desinen kylant i kalna, bet ne perdaug, nekliudau sulinio, masina visa pasisokeja, gazas vis dar dugnas, paleidziu masina kiek kairiau savaime, kad neuznestu – cia taip pat labai pavojinga vieta, todel reiktu leisti auotmobili tenkur jis vaziuoja pats, laikau dugna, vis dar dugna, pakylu ant kalnelio, pradedu leistis, visa dar ketvirtas ir dugas, stabdysiu veliau, dabar!, stabdau staigiai ir stipriai, ratai nesiblokuoja – gerai, zeminu i trecia, dar neisukes I ‘S’ formos posuki nuspaudziu akseleratoriu iki galo, trecia pavara kertu finiso linija.

Viskas.

Uffff… buvo smagu. Visa diena prabego kaip valanda, bet gana. Vaziuodamas atgal i dalyviu zona beausindamas varikli, dar spejau padekoti visiems trasos teisejams uz sunku darba. Jie dirba mums. Aciu jiems dar karta!

Dalyviu parke manes jau lauke Adomas su sunumu Kazimieru (mano aistringu fanu). Is jo isgirdau nuostabia zinia – kolkas as greiciausias – 1.22.749. Wow! Tai ir mamo asmeninis rekordas! Nieko sau!

Toliau seke apdovanojimai, deja ant podiumo neuzlipau, bet man buvo didis palengvejimas, kad iveikiau rata greiciau nei anksciau ir bendroje finalo iskaitoje buvau 8. Visi pries mane – monstrai!

Atvirai sakau, kad be geru bichiuliu buciau prazuves.
Galiu drasiai teigti, kad Silvija turi gera kristatevi – Jaroslava (aka Jarik’a aka ATMBOY). Jis ne tik padeda sezono metu tobulinti automobili ir salinti atsiradusias problemas, bet ir atliko bemaz 70% darbu surenkant Silvija. Sis aukso ranku zmogus, kurio hobis tobulinti savo asmenini Nissan 200sx automobili, taip pat veda nuosava bloga. Tikrai verta ‘uzmest aki’…
Eilini karta jis mane gelbejo atlikdamas tokius darbus, kuriu as nesugebu.

Prie tariamos komandos sielu drasiai galiu priskirti ir gera drauga Gvida (aka gweedo), kuris nuolatos mane gelbeja logistikos reikalais ir nuosirdziai padeda renginiu metu. Si savaitgali, po abjeotinos reputacijos zvaigzdes koncerto 5dieni, zmogus nesudejes bluosto, paryciais isleke su manimi i Kacergine, visa sestadieni entuziastingai rupinosi manimi ir Silvija. Zemai lenkiu galva… Big up!

Pakeitus oro matuokle neapsejau be seno gero, savo reikalo profesionalo ir vieno is drago pradininku Lietuvoje – Mindaugo (aka Unlimit’o), kurio vadovaujamas GroundWirus servisas Vilniuje sukure ne viena monstra turinti per 1000 arklio galiu. Unlimit’as taip pat prisidejes prie Andriaus Miciuno (aka Andriuxa), vieno is Lietuvos driftingo pradininku, legendos ir Drifto Karaliaus, 3 serijos BMW su Nissan SR20DET varikliu, kuris ispudingai ir stabiliai degina padangas lipdamas ant podiumu.

Dekoju draugams is Ride.lt, kurie padeda neperkaisti renginio metu ir paskolina palapine. Nepatingekite ir uzsukite i ju atsinaujinusia parduotuve/butik’a Sevcenkos g. 16, Vilniuje. Ten tikrai rasite pati diziausia kedu (snikeriu) pasirinkima Lietuvoje! Beja, jie taip pat yra vieninteliai DC Shoes atstovai.

Jau tradicija tampantys MOTUL skysciai mano Silvijoje tikria nepaveda. Vis gaunu proga isbandyti nauja produkcija, kuri nenuvilia. Manau AlternaAuto salone (Svitrigailos g. 31, Vilniuje) tikrai isirinksite skysciu ir savo automobiliui. As naudoju MOTUL LeMans 20W60 akyva varikliui, kurios darbine temperatura siekia iki 130 laipsniu!!!
Jei norite pasikonsultuoti su manimi – rasykite, mielai pasidalinsiu 3 metu patirtimi apie daugeli MOTUL skysciu.

Kita stotele – Fast Lap 2, birzelio 23, Rygoje, legendiniame Bikernieku sporto komplkese.
Iki

Gryžes apžiūrėjau diskus. Jie jau gerokai nusidėvėję ir per centrą perkaitę – pamėlę ir kiek sutrūkinėję. Tad lentynoje pas Jariką gulintys mano nauji diskai buvo pajudinti.

Upgreidas susideda iš labai paptrastų ir lengvai pakeičiamų dalių – didesnio diametro stabdžių dikų (BMW E36 M3 – 315mm skersmens) ir stabdžių  suportų breketų, kurie pakeičia jų poziciją. Breketus darė Izidorius iš Autoaves.

Sulyginus senus ir naujus diskus dydžių skirtumas gan akivaizdus, o uždėjus ratą jau nebeatrodo taip juokingai, kaip buvo anksčiau.

Po kelių valandų ramaus pasikrapštymo nauji stabdžiai jau vietoje. Beliko tik išbandyti.