Labai gerai, kad „Fast Lap“ berniukai tęsia tradiciją ir bent vieną iš etapų daro už-sienyje, nes maltis visą sezoną toj pačioj Kačerginėj visai neįkvėpia. Tad tas tradicinis užsienis, tradiciškai tapo Bikerniekų žiedas – vienas moderniausių TSRS laikais suprojektuotų autosporto kompleksų.
Kaip pastatė 1965, toks jis ir liko – 3 konfigūracijos: Ilgasis žiedas (5495 m), Greičio žiedas (auto trasa) (3662 m) ir „Skill‘sų žiedas“ (moto trasa) (3580 m).
Kaip geras draugas Kristijanas, 5 metus vadovavęs kompleksui, sake: „Išlaikyti ir stengtis vystyti toki gargarą – beviltiška. O kai prasideda politika, tai visai riesta pasidaro“.
Mat saugiu 400 metrų nuo trasos atstumu, įsikūręs miegamasis daugiaaukščių rajonas, kuriame buvo išdalinti butai „Didžiojo Tėvynes Karo“ veteranams. Gyvenimu demokratiškoje valstybėje nepatenkinti veteranai ir dar piktesnės jų našlės nesivargina rašyti pareiškimus nevalstybine kalba dėl keliamo triukšmo ir kepamų dešrelių kvapo lenktynių savaitgaliais.
Nereikėtų pamiršti ir to, jog trasa yra beveik miesto centre ir yra rekreacinio parko dalis. Čia eilinę dieną ir savaitgaliais, kai nevyksta lenktynės, žmonės važinėja dviračiais, jaunos mamos šlifuoja trajektorijas su vežimėliais, o jaunimas „kirkinasi“ krūmuose. Visai nenuostabu, kad tokią teritoriją mielai privatizuotų koks stambaus masto verslininkas ir netrukus suręstų daugiaaukščių pastatų rajonėlį.
Tokios kalbos jau seniai sklando ore, tačiau pastaruoju metu jos kiek atšalo dėl miglotų galimybių privatizuoti Bikerniekų draustinio miško dalį.
Tad legendinei Bikerniekų trasos ateičiai kabant ant plauko, „fastlaperiai“ susiruošė čia pasigalynėti ir pasimatuoti kas ką, kol dar nevėlu.
Technika
Dar tik grįžus iš pirmojo „Fast Lap Uno“ Kačerginėje, apžiūrėjus „pakampes“, paaiškėjo, kad technika neamžina – trūko išmetimo kolektorius, atsinaujino elektros problemos (netikėtai dingdavo masė). Tad prie planuotų modifikacijų prisidėjo ir rimtų problemų šalinimas. Kitaip tariant, modifikacijų nebus, kovosim už išgyvenimą.
Dėl nesibaigiančių komandiruočių ir ambicingų planų užkariauti visatą, visai nebuvo laiko pasiruošti etapui Bikerniekuose. Tad ištaikęs kelias laisvas dienas puoliau vykdyti planą: 1) nuimti trūkusį kolektorių, jį nuvežti geram draugui Jarikui, kad suvirintų, sumontuoti jį atgal į vietą; 2) atrasti elektros problemą; 3) sukišti „Federal RS-R“ 255/40 R17 dydžio padangomis apautus diskus po galiniais sparnais; 4) padengti kėbulą termo-izoliacija ties pedalais, nes stipriai kaista dešinė koja ir lydosi batų kulno guma, nuo šalia einančios išmetimo sistemos.
Pasiruošimas
Su komandos draugu Gvidu sugaišome visą dieną, kol išlupome kolektoriaus-turbinos mazgą. Nesismulkinom, išėmem kaip patogiau, nes prieiti prie turbinos ir išmetimo tvirtinimo varžtų yra neimanoma. Ir gerai padarėm, nes viską išėmus, paaiškejo, kad trūkęs ne tik kolektorius, bet ir trys iš penkių turbinos-išmetimo sistemos varžtų. Įtariu, tai atsitiko kai krovėme mašiną ant priekabos ir išmetimas braukėsi dugnu.
Kadangi savaitgaliais eilinės parduotuvės, kur galima būtų įsigyti tvirtinimo detalių, nedirba – dirbam mes! Kibom į kitus darbus sąraše. Porą valandų paprakaitavę, išvalcavome galines arkas ir vidinę sparnų dalį, kad tilptų platesni „Federal“. Rezultatas labai džiugina, nes gavosi geras „flush‘as“. Beliko tik kiek suversti ratus ir bus idealu. Tikiuosi, padanga nesieks arkos…
Pirmadienį teko apsilankyt „Wurth“ parduotuvėje ir susikomplektuoti varžtų, smeigių bei veržlių už solidžią sumą, bet čia taupyti neverta. Tvirtinimo detalės privalo būti aukčiausios kokybės, kad veliau netektų gaišti laiko ir gailėtis dėl sutaupyto lito.
Čia pirmasis pasiruošimo etapas ir baigėsi – išvykau komandiruotėn. Vienintelė viltis, kas grįžęs kelias dienas prieš varžybas, spėsiu viską užbaigti iki tol, kol atvažiuos autovežis pasikrauti mašinos kelionei į Rygą.
Kol manęs nebuvo, Jaroslavas spėjo suvirinti trūkusį kolektorių ir vėl visą mazgą susukti į vieną elementą. Vos tik nusileidęs oro uoste, naktį, nurūkau tiesiai į „GroundWirus“ garažą atsiimti sveikų dalių, kad ketvirtadienį iš pat ryto galėčiau krapštytis ir pradėti surinkimą.
Kol išimta turbina ir dalis išmetimo, pats metas kebulą padengti termoizoliacine medžiaga, nes taip daug lengviau pasiekti problematiškas vietas. Pasikonsultavęs su patyrusiais specialistais iš „XtraRacing“, užsisakiau COOL-IT aliuminizuotą, klijuojamą termoizoliacinę medžiagą, kuri, pasak gamintojo, išlieka veiksminga iki protu nesuvokiamo 1100 laipsnių karščio. Išbandysim. Taip pat Jaroslavas, žinodamas mano bėdą, buvo paruošęs lipnią aliuminio juostą, kuri taip pat atspindi šilumą.
Klijuojamą paviršių nuvaliau, nuriebalinau chemija ir kiek pradžiūvus bandžiau klijuoti – nelimpa. Kokio velnio!? Bandžiau ir taip ir šiaip, vis tiek nelimpa. Pasirodo, kad paviršius buvo nevisai nudžiuvęs ir chemija nevisai išgaravusi, nes po gero pusdienio, pabandžius vėl, termoizoliacija lipo „kaip daina“.
Klijuojasi ir formuojasi gan paprastai. Kraštus, kad neatsiluptų, papildomai apklijavau lipnia aliuminio juosta. Taip pat apklijavau ir dalį variklio skyriaus, ties turbina. Žiūrėsim kaip bus.
Į vakarą, prisiruošus ir į pagalbą prisikvietus Gvidą, pradėjome „turbinos gumbo sodinimą“ atgal į vietą. Didesnių keblumų čia neiškilo, tad vidurnaktį sau leidom užsisakyti picos ir pasimegauti šaltu alučiu. Mmm…
Po „perekūro“ susukome visas oro paėmimo žarnas į vietą ir didysis planas buvo atliktas. Panašu, kad varžybose startuosiu!
Elektros bėdelė irgi neliko užmiršta – atidžiau patikrinus laidus ir galimas jų pažeidimo vietas, atradome įtartiną vietą po kairiu priekiniu sparnu. Pasirodo, ratas buvo nutrynęs plotelį izoliacinės medžiagos ir švietėsi atviras laidas. Izoliavome ir kol kas problema nepasikartojo, reikia tikėtis, tai ir buvo priežastis.
Važiuojam
Penktadienio popietę užkrovėme mašiną ant autovežio. Automobilis keliavo kartu su mano gero draugo ir pagrindinio „Fast Lap“ varžovo Tado Lučkaičio aka Fiesto „Black Pink’e“, kuri jau užkrauta atvažiavo iš Prienų „Dog Custom-Works“ dirbtuvių.
Viska susitvarkę ir susikrovę, su šeimos palaikymo komanda patraukėm Rygon. Kartu važiavo mano dižiausia fanė ir gerbėja – dukrelė Elzė, kuri nenorėjo manęs paleisti vieno, bei draugas Gvidas su šeimyna – Aušrine ir dukrele Lėja. Kompanija linksma ir draugiška.
Šeštadienio rytas Rygoje buvo šlapias, sakyčiau, netgi permirkęs. Septintą ryto, visi disciplinuotai, bet apsimiegoję sedėjo prie pusryčių stalo – kas dribsnių paknebeno, kas omletą su lašiša sukirto. Žodžiu, visi pasiruošė ilgai dienai ir išrūkom į trasą.
Truputį po aštuonių jau buvome trasoje ir nukrovinėjome automobilį nuo tralo. Oras nedžiugino – pylė lietus. Greit sutvarkius priešvaržybinę rutiną (užsiregistravau, praėjau tech. komisiją, suklijavau rėmėjų lipdukus), pradėjome derinti kamerų pozicijas. Šio „Fast Lap“ etapo tikslai, žinoma, be gero rezultato, buvo surinkti daug vaizdo medžiagos, išsiaiškinti „GoPro“ kamerų tvirtinimo ir filmavimo įpatumus bei paleisti informacijos rinkimo sistemą „Data Logging“, su kuria nepavyko susitarti „Nemuno žiede“.
Tad sustačius kameras ir perkrovus „Data logging“, išvažiavau pirmam apšilimui ant mirkstančios trasos. Kameros filmavo, bet „datalogeris“ kažkodel nepasileidinėjo. Niekaip negalėjau nustatyti, dėl ko neįsijungia informacijos įrašymo funkcija. Viskas lyg ir veikia, bet duomenų įrašyti jis nenori.
Tiesa, tų duomenų pirmai pradžiai nėra daug: greitis, apsukos, rato įveikimo laikas ir trajektorija. Po kelių ratų sustojus, permontavome kameras į dėkingesnes vietas ir bandžiau toliau krapštytis su „datalogeriu“…
Trasa vis džiuvo. Dar kartelį išlėkiau į trasą su Gvidu keleivio vietoje. „Logeris“ vis neveikia… Bala žino kodėl.
Kaip supratau, Gvidui patiko siaura, daugiau mažiau greita, vingiuota trasa, tačiau, sakė, ne taip baisu sėdėt šalia, kaip per „driftą“. Gvidai, aš nespaudžiau.
Dėkui draugams iš „Nissan Lietuva“, davusiems palapinę – ji tokiu oru labai padėjo. Kai automobilis stovi lietuje, o aplink jį reik šokinėt su raktais ir atsuktuvais – visai nesmagu. Tad po didele raudona palapine įsikūrėme dviese su Fiestu – vieninteliai S kėbulo nissanai.
Atėjo laikas įskaitiniams važiavimams. Perkrovęs visą informacijos rinkimo sistemą, ilgai nelaukęs, išlėkiau į trasą. „Datalogeris“ veikia! Šaunu! Kirtus finišo žymę, jis rodo įveikto rato laiką, jo santykį su greičiausio rato laiku. Kaip tik tai ko reikia „Fast Lap“ varžyboms.
Lietus kurį laiką jau buvo liovęsis ir trasa pradėjo džiūti. Daugelis treniruočių metu taškėsi per balas, kad jas greičiau ištaškyt ir mėgautis sausa trasa, tad trajektorijos jau buvo sausos ir galima buvo pradėti kaitinti padangas.
Pirmasis įskaitinis važiavimas man visuomet yra skirtas pripratimui prie trasos, nes treniruočių ir apšilimo dažnai nebūna „Fast Lap“, tad daug iš jo nesitikiu, nors paspausti porą greitų ratų nevengiu. Informacijos rinkimo sistema rodo, jog mano greičiausias sesijos ratas kol kas – 1:52,345 min. Hmm… Ką tai galėtų reikšti?
Grįžęs į dalyvių parką buvau maloniai nustebintas, kad mano laikas – geras ir esu trečias. Nieko sau.
„Fast Lap Race“
Vėliau sekė „Race“ kvalifikacija. Čia daug nesitampius, įveikiau trasą per 1:54,190 min. ir stojau į ketvirtą startinę poziciją. Vis dar manau, kad kvalifikacija šioje rungtyje, kolkas, yra tik formalumas ir galimybė dar kartą susipažinti su trasa ir atrasti joje kažką naujo, nes dažnai viskas sprendžiasi po starto – automobiliai susigrupuoja į greitesnius ir lėtesnius, tačiau visi įnirtigai kovoja tarpusavyje, tad žiūrovams yra į ką akis paganyt.
„Race“ starto metu prieš mane, kaip visada – Vytas Bilinskas („Mitsubishi Lancer Evo IX“), Andrius Firantas („Honda S2000“), Gediminas Bilinskas (BMW 3 E30). Šita trijulė už mane, kol kas, yra greitesni, bet visuomet smagu su jais pasigalynėt, kaip ir su tradiciniu mano varžovu Vaidotu Mitkumi („Subaru Impreza WRX STI“).
Sėkmingai startavus, po pirmojo posūkio, aplenkęs Firantą ir G.Bilinską buvau, antroje pozicijoje. Taip lėkėme iki kito aštraus posūkio po tiesiosios miške. Čia neįvertinęs, jog „fedikai“ nepilnai spėjo sušilti, stabdžiau per vėlai ir nepavyko įsukti į dešinį, 90 laipsnių kampo posųkį – nuslydau tiesiai į lėtėjimo zoną. Gerai, kad vartai buvo atidaryti, nes per tvorą būčiau kaip per mėsmalę prasikošęs.
Kol apsisukau, visi jau buvo pralėkę ir likau paskutinėje pozicijoje – bus įdomu, bus lenkimų.
Grįžęs į trasą spaudžiau kiek galėjau ir jau už poros ratų prisivijau paskutiniuosius. Dar po kelių ratų pasivijęs dėl šeštosios vietos kovojančius V.Mitkų („Impreza“) ir Gediminą Zabotkų („Honda Civic“), pradėjau kaišioti nosį ir erzinti juodą Zabotkaus civiką.
Kitame rate, tiesiojoje aplenkiau jį ir pradėjau atakuoti nuolatinį kovų trasoje draugą Mitkų, kuris šį kartą ne tik bandė apginti poziciją, bet ir kovojo su žiauriu priekio slydimu („understeer‘u“) visuose trasos posūkiuose, o dėl to, kad išslysdavo iš trajektorijų, jis buvo lėtesnis tiesiosiose nei aš, tad tuo nusprendžiau ir pasinaudoti.
Atlėkęs į tą patį nelemtą 90 laipsnių posūkį, stabdžiau kiek veliau, susilyginau su „Impreza“ būdamas išorėje, nes vidų Vaidotas dengė, buvau pasiruošęs įsukti kiek vėliau ir išvažiuojant iš posūkio aplenkti jį. Tačiau Vaidotas vėl nuslydo priekiu giliau į posūkį ir „uždarė man duris“, tad neliko nieko kito, kaip puse korpuso lenkimo planą pratęsti žole, tačiau to padaryti tą kartą nepavyko. Šia nedidele sumaištimi suskubo pasinaudoti Gediminas ir mus abu elegantiškai aplenkė vidine posūkio dalimi…
Toliau laukė lėta ir labai vingiuota trasos dalis, čia man taip pat slydinėja priekis, tad turiu būti itin budrus ir į posūkius stengtis įvažiuoti kiek anksčiau ir vos vos slystant visiems keturiems ratams. Aiškiai trūksta priekinių ratų išvirtimo.
Prisiklijavau prie „Impreza“ galo. Lekiam iki kitos tiesiosios galo, kur Vaidotas padarė klaidą įsukant į posūkį ir išslydo iš trajektorijos, aš tuo pasinaudojau ir nėriau į vidų. Netrukus išlėkiau į starto/finišo tiesiąją ir išvydau languotą vėliavą. Kai važiavau, neskaičiavau, kiek aplenkiau, nes tikslas buvo vienas – aplenkti visus, kuriuos pavysiu. Likau maloniai nustebintas, kai pamačiau, jog iš paskutinės 18 vietos nusikapsčiau iki šeštos!
Race 1 startas, failas ir lenkimai iki finišo:
Antrajame „Race“ aš vėl stovėjau ketvirtoje startinėje pozicijoje. Prieš mane – du civikai, Mitkaus „Impreza“ ir laisva vieta, kurioje turejo buti žalia Tomo Sveikausko „Toyota Supra“, bet dėl gedimo ji pasitraukė iš kovos. Na, o už manęs visa gauja monstrų – du Bilinskai, Neverdauskas, Zabotkus ir t.t. Bus karšta!
Startas. Iš aštuntos starto pozicijos kaip raketa šovęs Vytas su „Evo“ jau prieš pirmąjį posūkį buvo pirmas, neklauskit manęs kaip jam tai pavyko… Tad prieky manęs buvo V.Bilinskas ir V.Mitkus, už manes virė kova. Starto metu pavyko atsiplėšti nuo Gedimino, kuris įsitraukė į kovą su civikais, bet neilgam, nes Gediminas už mane gerokai greitesnis ir tik laiko klausimas, kada prisivys. Spaudžiau kiek galėjau, bet priekyje esantis Mitkus neleido man važiuoti maksimaliu tempu, gynė trajektorijas ir abu kovodami stipriai atsilikome nuo Bilinsko su „Evo“, o Bilinskas su E30 vis artėjo ir artėjo…
Įveikus pusę rato, man vis dar niekaip nepavyko aplenkti „Imprezos“, o BMW jau man „badė“ į galą kiekviename posūkyje. Žinojau, kad tiesiojoje tikrai galiu aplenkti „Impreza“, bet nebuvau tikras dėl Bilinsko BMW, kuris tikrai greitas. Jei jis nepadarys klaidos išvažiuodamas į starto/finišo tiesąją, greičiausiai mane bandys atakuoti.
Į tiesiąją išvažiavau be klaidų, plačiai, besislėpdamas už Mitkaus „Imprezos“ ir akivaizdžiai greičiau nei jis, o Gediminas iš galo beveik neatsiliko. Pradėjau lenkti Mitkų iš dešinės, beveik tuo pat metu Gediminas šovė į kairę ir pradėjo jį lenkti iš tos pusės.
Tiesiają pralėkėme išsirikiavę trise ir į pirmąjį lengvą, bet ypač greitą posūkį, kuris aštrėja į pabaigą, įvažiavom tokia tvarka: aš posūkio viduje, Mitkus per vidurį, Gediminas išorėje. Kiekvienas labiau patyręs lenktyninkas ir turėjęs progą lenktyniauti Bikerniekuose, pasakytų, kad tuoj kažkas bus. Ir jis būtų 100 procentų teisus.
Į šį posūkį, dažniausiai, įvažiuojame apie 190 km/val. greičiu ir labai plačiai iš kairės pusės, vėliau neriam į vidų, tad išcentrinės jėgos nemažos ir sukibimas su danga būtinas maksimalus. Šioje situacijoje geriausiai jautėsi Gediminas, kuris buvo išorinėje posūkio dalyje – idealioje trajektorijoje, tuo tarpu aš – aplenkęs Mitkų ir nespėjęs grįžti į trajektoriją, buvau vidinėje dalyje. Prasti popieriai!
Pajutau, jog mane tiesiog neša iš trajektorijos į dulkėtą asfalto dalį, stabdyti buvo per vėlu. Stengiausi koreguoti automobilio kryptį, nes jo trajektorija nieko gero nežadėjo – betoninė siena ir greitai, labai greitai. Tad vos vos stabdydamas ir lengvai pasukęs vairą dešinėn, išlėkiau į žvyrą ir po akimirkos šonu tvojausi į betoninę sieną. Automobilis pasišokėjo į orą, galinis spoileris nušienavo patvorės žoles, aš pradėjau ieškoti vietos saugiam „parkavimuisi“. Pagalvojau: „Čia tai bus…“. Jau įsivaizdavau visą automobilio šoną sulamdytą, spoilerį nuluptą, išvirtusius ratus ir t.t. Lenktynės baigtos…
Sustojau. Variklis dirba, apsukas laiko, tepalo slėgis yra, dūmų ir ugnies nesimato. Variklio negesinu (vistik tokioje situacijoje turbūt reiktų jį užgesinti) iššoku iš mašinos, greit apibėgu – nieko. Negali būt! Taip nebūna! Čia mane kažkas nori apkvailinti… Kaip taip gali būti? Smūgis buvo tikrai nemažas, kad nesimatytų pasekmės. Patikrinu priekinį bamperį – laikosi, paspardau ratus – nekliba. Varom toliau!
Šoku į bolidą, iš susijaudinimo nesugraibau saugos diržų, juos ilgai seguosi. Pagaliau prisisegiau, patikrinu variklio parametrus – alyvos temperatūra ir slėgis normos ribose, nors daugelis alyvų jau būtų užkaitusios be tinkamo aušinimo (darbinė „Motul 300V“ „LeMans“ serijos 20W60 alyvos temperatūra siekia net 130 laipsnių), vandens temperatūra – gera. Pasižiūriu į veidrodėlį – tuščia. Kaip tik dabar ratu mane turėtų prisivyti Bilinskai. Taip ir yra, matau šviesas ir atlekiantį „Evo“. Nusprendžiu įvažiuoti atgal į trasą už trajektorijos ribų, nesimaišydamas. Daugelis vėliau sakė, kad tai atrodė labai pavojingai, tačiau aš žinojau, kad esu gerokai už trajektorijos ir visai nemaišau trajektorijoje važiuojantiems Bilinskams. Ramiai!
Apsukau pora ratų trasoje, tikslo spausti nebuvo, nes pasivyti dešimtuko nebuvo šansų. Tad atidžiai pravažiavęs kelis ratus, įsitikinęs, kad automobiliui nieko nenutiko (negaliu patikėti), pabandžiau pravažiuoti kelis greitus ratus prieš „Super Lap“ finalinį važiavimą. Privalau nuspręsti, ar jame galiu dalyvauti ar vis tik automobilis netinkamas ir geriau nerizikuoti. Atsargiai pralėkiau greitesnius ratus – viskas tvarkoje.
Grįžtu į dalyvių parką. Ten mane pastinka išsigandusi ir tuo pačiu nustebusi gerbėjų minią. Niekas negali patikėti, jog automobilis sveikas ir nė įbrėžimo. Po atidesnės apžiūros, paaiškėjo, kad kliuvo į galinį ratą, per visą jo plokštumą, o kadangi smūgis nebuvo statmenas, o beveik nuožulnus, tad kardinaliai važiuoklės „neišmusė“. Na, bent vizualiai.
Vargšas „Work CR-Kai“ japoniškas ratlankis, verkia graudžiom ašarom… Bet tik vos vos apsibraižei. Neverk! „Ok“! Vėl šypsena veide, emocionaliame „performanso“ rate. Tiems, kam tai pasirodė keista, primenu japonų madą viską emocionalizuoti. Net ratai reklamose ir bukletuose apibūdinami kaip „Emotional Performace“ charakterį turintys personžai.
Race 2 startas, kova dėl 2-os pozicijos ir crash’as:
Race2 iš Gedimino Bilinsko auto:
„Super Lap“
Nusiraminau ir pasiruošiau „Super Lap“. Tiesa, pastebėjau, kad po šio incidento, automobilis lyg ir geriau važiuoja, ir tik po kurio laiko prisiminiau, kad prieš pat startą įjungiau turbinos slegio reguliatoriaus programą su didesniu slėgiu. O būtent šiai programai Mindaugas iš „GroundWirus“ buvo sureguliavęs kuro mišinį bei kitus smulkius parametrus.
Automobilis buvo atgijęs, visai kitoks valdomumas, del akseleratoriaus gyvumo, priekio slydimą galima buvo lengviau koreguoti dešiniojo pedalo paspaudimu… Žodžiu, kitas reikalas. Buvau visai užmiršęs, o tai pastebejau tik apšilimo prieš „Super Lap“ metu.
Mano greitasis ratas, kuris buvo ir greičiausias mano dienos ratas, bei mano asmeninis rekordas Bikerniekų moto trasoje, buvo be didesnės dramos. Žinau, padariau pora klaidelių – per anksti stabdžiau į aštrųjį posūkį po tiesiosios miške, po to kiek pavėlavau įsukti i ilgą dešinį „esuose“ ir nuslydo priekis. Žodžiu, greitas, bet neidealus – 1:52,133. Yra kur tobulėti – gerai. Nepaisant visų šių klaidelių, jis buvo ketvirtas greičiausias finale.
Visų važiavimų metu, pagaliau veikė „Data Logging“ sistema. Atidžiau peržiūrėti duomenų dar neturėjau progos, tačiau greit užmetus akį, galiu pasakyti, kad jau iškart matau, kur yra klaidos ir kaip jas spręsti. Puiku!
Kelios modifikacijos prieš varžybas taip pat davė rezultatų. Temperatūros izoliacija buvo veiksminga ir koja jau nebekaito taip, kaip kaisdavo anksčiau. Tai nebesukėle diskomforto ir galima buvo susikoncentruoti ties vairavimu.
Valcuotos arkos puikiai atliko savo darbą. Kol padangos buvo visai naujos, greitajame posūkyje vos vos trynėsi kairioji, bet po kelių ratų, joms apsidirbus, viskas būdavo gerai. Nors buvo skeptikų, kurie sakė, jog nesukišim tokio dydžio padangų ir jos liesis į arkas, mes tai padarėme. Gvidai, tu monstras! Tad atsarginius, 30 mm platintus galinius sparnus teks atidėti iki rimtesnių modifikacijų.
Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę šiais metais lenktyniauti, o ne pūdyti automobilį garaže. Būtent to tikėjausi prieš pradėdamas Silvijos projektą lygiai prieš 6 metus, 2006 birželio 27 dieną. Aišku, be šeimos, draugų ir partnerių supratimo tai būtų neįmanoma. Noriu padėkot savo mylimiausioms damoms – Elzei ir Agnei, tėvams ir močiutei, kurie nuolatos seka mano pasiekimus bei padeda pasiruošiant varžyboms ar varžybų metu, Jaroslavui (aka ATMBOY) – mano automobilio krikštatėviui ir technikos Direktoriui, Gvidui – komandos prodiuseriui ☺ ir pagrindiniam pagalbininkui.
Yra nuolatinių partnerių, kuriems labai dėkoju, kad jie manimi tiki ir kartu džiagiasi pergalėmis: „Fedaral Tyres“ ir „Melga“, „Motul“ alyvos atstovai Lietuvoje „AlternaAuto“, „GoPro“ kamerų profesionaliems ekstrymeriams atstovas, „Nissan Lietuva“ atstovams už pastogę nuo lietaus, drabužių projektui – „Rugged n’ Raw“, geriems draugams, kurie nuoširdžiai serga už mane ir motyvuoja – Tomas (aka tonic), Mindaugas (aka unlimitas iš „GroundWirus“), Paulius Sviklas ir kiti.
Kitas etapas suplanuotas Suomijoje, Ahvenisto trasoje, deja, jis bus neįskaitinis, o labiau pažintinis. Labai tikiuosi, jog galėsiu ten sudalyvauti. Vien pasižiūrėjus filmukus iš šios trasos šiaušiasi plaukai. Trasa – nejuokas, dalyviai irgi nejuokingi.
Laukit naujienų iš garažo. Jų bus!
Vaizdai iš Ahvenisto: